Atvykome į Anykščius pavargę, be aiškaus plano ir su šiek tiek nuovargio nuo per greito gyvenimo tempo. Buvo tik viena sąlyga – atitrūkti nuo miesto, bet nešvaistyti laiko klaidžiojant. Ir taip gimė šis spontaniškas maršrutas, kuris tapo ne tik geriausia mūsų diena šią vasarą, bet ir receptu kitiems, kurie ieško, ką pamatyti Anykščiuose per vieną dieną.
Rytas tarp medžių ir tylaus aukščio
Pirmas sustojimas – Medžių lajų takas. Ir žinai, nieko nenustebinsiu sakydamas, kad čia gražu. Bet kol kas nė viena nuotrauka neperdavė to jausmo, kai stovėdamas aukštai virš medžių viską pamiršti. Žemai – žaluma, šalia – tyla. O galvoje – tuštuma, kuri iš tikrųjų atpalaiduoja.
Nesitikėjau, kad medinis takas per mišką paliks tokį įspūdį. Net mažoji dukra trumpam nustojo kalbėt. Tiesiog stovėjo ir žiūrėjo.
Muziejus, kuris išmušė emocijas
Nuo tako – tiesiai į Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialinį muziejų. Gal ir skamba rimtai, bet jausmas ten visai kitoks. Senos knygos, rašomasis stalas, vienkiemio kvapas – čia lyg trumpam prisėdi į kito žmogaus gyvenimą. Ir ne dėl to, kad esi kultūros mylėtojas, o todėl, kad kažkur viduj pajunti artumą.
Kai gidas pasakojo apie Vienuolio pasivaikščiojimus po šilą, vaikai klausėsi su didesniu susidomėjimu nei per visą savaitę mokykloj.
Neplanuotas sustojimas, kuris viską pakeitė
Pakeliui link Puntuko tiesiog sustojom… nes sustojo kiti. Žinojom, kad ten akmuo, bet tikrovėje – tai kažkas daugiau. Jis tikrai stovi lyg tyli legenda. Ir kai prisėdi šalia, net netyčia pagauni save galvojant apie tai, kiek čia žmonių buvo, kiek rankų lietė, kiek istorijų slypi už paprasto akmens formos.
Nesitiki, bet tas akmuo tikrai kažką daro. Gal dėl to, kad šalia viskas nurimsta.
Bažnyčia, kuri pažodžiui atima žadą
Dar prieš važiuojant atgal – užsukom į Šv. Mato bažnyčią. Įeini, pakeli akis… ir pasijunti mažas. Labai mažas. Tai aukščiausia bažnyčia Lietuvoje. Bet esmė ne skaičiuose – o jausme, kai stovi viduj ir girdi, kaip per vitražus krinta šviesa.
Pakilom ir į apžvalgos aikštelę. Nors vėjas bandė išplėšt kepures, vaizdas buvo vertas visko. Visa panorama prieš akis. Ir mintyse tik viena frazė: „ką pamatyti Anykščiuose?“ – štai atsakymas.
Pietūs, kurie virto švente
Tos dienos pabaigoj sustojom pietų Anykščių centre. Mažas restoranėlis, kurį radom tik dėl to, kad kiti stovėjo eilėj. Ir pasirodo – ne veltui. Namų skonis, niekur neskubantis aptarnavimas, paprasta sriuba, kuri priminė vaikystę.
Čia supratom, kad nebūtina važiuoti šimtus kilometrų, kad rastum ramybę.
Šita diena buvo dovana sau. Ir jei kada nors svarstysi, ką pamatyti Anykščiuose – net ir per vieną dieną – žinok, čia viskas telpa. Tylos, istorijų ir paprastų stebuklų mišinys, kuris palieka daugiau nei prisiminimą. Jis palieka norą grįžti.