Jei gyveni šalia savo sklypo ne vienerius metus, jis atrodo pažįstamas kaip kiemo šuo. Žinai, kur prasideda, kur baigiasi, kur kaimyno obelys. Viskas aišku, kol… kas nors iš tikrųjų nepradeda matuoti.
Tada paaiškėja, kad žemė „pasislinko“. Nors ji fiziškai nejudėjo, dokumentai pasako ką kita. Ir dažniausiai tai reiškia – arba tavo sklypas per didelis, arba tavo tvora stovi ten, kur ji stovėti neturėtų.
Tarp žmonių tai sukelia emocijų. Nes kai nuo mažens sakyta, kad riba eina palei griovį, sunku patikėti, kad realiai ji buvo per du metrus kairiau.
Riboženkliai – ne „kai bus laiko“, o būtinybė
Dažnas sklypo savininkas net nežino, kas tie riboženkliai. O jeigu žino – mano, kad jie reikalingi tik matininkui, o ne jam. Iš tiesų tai yra fiziniai ženklai žemėje, kurie nurodo, kur tiksliai baigiasi tavo nuosavybė. Ir jeigu jų nėra – tavo sklypas lieka abstrakcija.
Jie nėra įmantrūs. Tai gali būti metaliniai kuoleliai, plastikiniai žymekliai ar kitaip pažymėti taškai. Bet kai jų trūksta, kyla ginčai. Kai jie yra – atsiranda ramybė.
Jeigu perki žemę, o riboženkliai neegzistuoja arba niekas nežino, kur jie, verta iškart susimąstyti: ar tikrai gauni tai, už ką moki?
Istorija, kuri galėjo pasibaigti ramiai, bet baigėsi teismu
Tomas su žmona nusipirko sklypą sodybai. Tvora stovėjo jau seniai, o kaimynai atrodė geri, nieko nesakė. Po dvejų metų Tomas norėjo pristatyti pavėsinę. Iškvietė matininką dėl plano. Ir štai tada paaiškėjo, kad dalis tvoros – kaimyno teritorijoje. O su tuo ir pavėsinė – neteisėta.
Kaimynas teigė, kad leido statyti, bet dokumentuose nieko nebuvo. Konfliktas išsiplėtė. Viską sprendė teismas. Pinigai, laikas, emocijos – viskas dėl kelių kvadratinių metrų, kuriuos iš pradžių buvo galima patikrinti.
Jeigu tada būtų buvę aiškūs riboženkliai, Tomas būtų žinojęs, kur galima statyti, o kur – ne. Ir nieko šito nebūtų reikėję išgyventi.
Dokumentai nėra šventa karvė – tik patikrinimo pradžia
Net jei turi senus planus ar pažymėtą schemą, tai dar nereiškia, kad viskas ten teisinga. Neretai senesni dokumentai yra netikslūs, nes naudoti orientyrai – medžiai, šuliniai, tvoros – per laiką dingsta arba kinta. Todėl planas popieriuje – dar ne riba žemėje.
Geodezininkai dažnai susiduria su atvejais, kai sklypas realybėje nesutampa su tuo, kas nupiešta. Kartais klaidos būna tokios didelės, kad užkerta kelią statyboms, padalijimui ar pardavimui. Ir visa tai – dėl to, kad niekas niekada nepasižiūrėjo, ar tikrai viskas matuojama, o ne tik spėjama.
Nuo ko pradėti, jei abejoji?
Jei kyla įtarimas, kad tavo sklypo ribos gali būti netiksliai nustatytos, arba jei tiesiog nori žinoti, kad viskas vietoje – pirmas žingsnis turėtų būti paprastas. Pasikviesk geodezininką. Tai ne šiaip patarimas, o realus veiksmas, kuris gali tau sutaupyti daug nervų ateityje.
Specialistas atliks matavimus, atnaujins planą, pažymės riboženklius, o svarbiausia – duos aiškumą. Žemė – ne daiktas, kurį galima perstumti. Bet ribos – dalykas, kurį reikia žinoti tiksliai.
Pasitikėjimas yra gerai. Bet matavimai – geriau.
Jei žinai, kur baigiasi tavo žemė, gali statyti, parduoti, planuoti ramiai. Jei ne – kiekvienas žingsnis tampa spėjimu. O statyti ant spėjimo – brangu. Ir nebūtinai legalu.
Riboženkliai gal ir maži, bet jie saugo dideles vertybes. Tavo sklypas to nusipelno.