Yra daiktų, kuriems tiesiog neįmanoma rasti vietos virtuvės spintelėje. Jie stori, sunkūs, kartais net kiek gremėzdiški. Bet kai reikia – jie tampa tuo vieninteliu, kurį renkiesi pirmiausia. Kazanas – būtent toks. Jo niekada nelaikysi tarp puodų. Jis stovi šalia grilio, šalia malkų, laukia savaitgalio. Ir kai tik atsiduri gamtoj – supranti, kodėl jis vis dar ten.
Pirmas kvapas. Ir viskas pasikeičia
Tereikia padėti jį virš liepsnos. Po kelių minučių jau sklinda tas kvapas, dėl kurio žmonės sustoja. Jis neprimena jokių kepinių iš orkaitės ar greitų patiekalų iš keptuvės. Jis lėtas, sodrus. Toks, kuris sako – palauk, nevažiuok dar, pasilik iki vakarienės.
Kazanai neturi laiko ribų. Troškinys jame verda porą valandų, bet niekas neskaičiuoja. Visi tiesiog būna šalia. Kol maišai šaukštu, žmonės ima pasakot, dalintis, juoktis. Nejučia tampa nebe svarbu, kas verdasi viduje – svarbu, kas vyksta aplink.
Kodėl vis daugiau žmonių keičia grilius į kazanus?
Grilis jau buvo visų kiemuose. Ir dujinis, ir anglinis, ir su dangčiu. Tačiau kai atsiranda kazanas – viskas pasikeičia. Ir ne todėl, kad skonis kažkoks „egzotiškas“. Ne. Viskas kur kas paprasčiau.
Kazanas leidžia daryti tai, ko neišsikepsi ant grotelių:
- virti sriubas gamtoje, kurios primena vaikystę
- troškinti mėsą, kuri tiesiog ištirpsta šaukšte
- kepti plovą, kuris kvepia dūmais ir draugyste
Kazanai neprašo receptų. Jie prašo žmonių.
Vienas puodas – šimtai galimybių
Yra toks keistas džiaugsmas, kai pradedi kažką gaminti ne dėl to, kad reikia pavalgyti, o todėl, kad smagu. Būtent tą džiaugsmą grąžina kazanas. Jame nereikia būti virtuvės šefu. Gali tiesiog sumesti bulves, mėsą, pipirų, vandens – ir viskas. Jis padarys savo. O tau belieka laukti, kol skonis prisimins, kas yra tikras naminis maistas.
Dėl to kazanai dažnai tampa stovyklautojų ir šeimų su vaikais mėgstamiausiu daiktu. Nes kai vienu metu gali pamaitinti 8 ar 10 žmonių – nedingsta nė viena šypsena. Ir net jei liks pusė puodo – niekas nesiskųs. Kitą dieną jis vėl atšils ant ugnies ir bus dar skanesnis.
Savaitgalis prasideda nuo klausimo: „Dedam kazaną?“
Tai daugiau nei puodas. Kazanai tampa planu. Priežastimi susitikti. Kartais net atsiprašymu pabėgti nuo visko. Miškas, draugai, ugnis, šiek tiek daržovių – ir jau vakarienė verdasi.
Kas kartą gaminant jame – mokaisi kantrybės. Išmoksti, kad netikėti ingredientai padaro stebuklus. Ir kad skaniausias maistas – tas, kurį gaminai su kitais.
Ir visai nesvarbu, ar tavo kazanas stovi prie ežero, ar kieme prie malkinės – jis vis tiek keičia atmosferą. Tai ne daiktas. Tai patirtis, kurią vis norisi kartoti. Ir kai kitą kartą ranka pasieks grilio rankenėlę – sustok. Atsimink tą vakarą, kai kazanas sujungė visus aplink ugnį. Tada pasirink iš naujo.